Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 183 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
Gulago lagerių sistemos žemėlapis
Gulagu vadinamas Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų tinklas, plačiąja prasme – visa sovietų priverstinio darbo sistema, įskaitant lagerius, priverstinio darbo stovyklas, ypatinguosius lagerius, specialiuosius kalėjimus, priverstines darbo prievoles be suėmimo, taip pat postalininėje epochoje kai kurias psichiatrines ligonines, naudotas disidentų įkalinimui. Terminas Gulagas kaip visos lagerių sistemos pavadinimas imtas naudoti rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui 1973 m. išleidus romaną „Gulago archipelagas“. Pats Aleksandras Solženicynas, 1970 m. Nobelio literatūros premijos laureatas, aštuonerius metus kalėjo Gulage. Rašytojas palygino šalyje pasklidusias darbo stovyklas su „salų grandinėmis“, o Gulagą apibūdino kaip sistemą, kurioje žmonės buvo verčiami dirbti iki mirties. Šis vertinimas sulaukė kai kurių mokslininkų palaikymo, nors šis teiginys susilaukė ir kritikos, nes išskyrus karo metus didelė dalis patekusiųjų į Gulagą išliko gyvi.
Siauresne prasme Gulagas (rus. ГУЛАГ: Гла́вное управле́ние лагере́й и мест заключе́ния, taip pat sutrumpinimas iššifruojamas ir kaip Главное управление исправительно-трудовых лагерей) – TSRS NKVD, TSRS MVD, TSRS Teisingumo ministerijos padalinys 1930–1960 m. administravęs ir valdęs priverstinio darbo stovyklas (lagerius).
Lageriai buvo išdėstyti visoje SSRS, keli netgi buvo už jos ribų, bet tiesiogiai buvo pavaldūs Gulagui. Šiuolaikiniai didieji Rusijos Arkties pramoniniai centrai – Norilskas, Vorkuta ir Magadanas buvo kalinių pastatyti kaip lageriai.
Sovietų lagerių sistemos tyrimus komplikuoja formalus skirtumas tarp Gulago ir GUPVI. GUPVI buvo Vyriausioji karo belaisvių ir internuotųjų valdyba (rus. Главное управление по делам военнопленных и интернированных НКВД/МВД СССР, ГУПВИ, GUPVI), NKVD (vėliau MVD) padalinys, atsakingas už užsieniečius civilius internuotuosius ir karo belaisvius per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo (1939–1959 m.). Daugeliu aspektų GUPVI sistema buvo panaši į Gulagą. Jos pagrindinė funkcija buvo užsieniečių priverčiamojo darbo organizavimas. Aukščiausioji GUPVI vadovybė atėjo iš Gulago sistemos. Esminis skirtumas nuo Gulago buvo tai, kad GUPVI lageriuose nebuvo kriminalinių nusikaltėlių. Kitais atžvilgiais sąlygos abiejų sistemų lageriuose buvo panašios: sunkus darbas, blogas maitinimas ir blogaos gyvenimo sąlygos, aukštas kalinių mirtingumas. Sovietų politiniams kaliniams, tokiems kaip Aleksandras Solženicynas, visi užsieniečiai civiliai kaliniai ir užsieniečiai karo belaisviai buvo Gulago kaliniais. Vertinama, kad per visą GUPVI egzistavimo laikotarpį buvo sukurtos 500 karo belaisvių stovyklų (Sovietų Sąjungoje ir užsienyje), kuriose buvo 4 mln. belaisvių.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
Sen Bernaro perėja. Ežeras ir užeiga
Didžiojo Sen Bernaro perėja (pranc. Col du Grand St-Bernard, it. Colle del Gran San Bernardo, vok. Grosser Sankt Bernhard) – Alpių kalnų perėja, esanti kalnyno vakaruose, tarp Peninų Alpių ir Monblano masyvo, ties Italijos ir Šveicarijos siena. Aukštis 2469 m. Perėja jungia Ronos ir Dora Baltėjos upių slėnius. Tai trečia pagal aukštį Alpių kalnų perėja. Ja nutiestas kelias, jungiantis Martinji (Šveicarija) ir Aostą (Italija). 1924 m. iškastas 5,8 km ilgio tunelis. Perėjoje telkšo nedidelis Sen Bernaro ežeras.
Šia perėja keliai driekėsi nuo senovės: nuo IV a. pr. m. e. ja naudojosi keltų gentys, perėja minima romėnų kaip Poeninus arba Poenini (šis pavadinamas, matyt, kilęs ne nuo pūnų (=Hanibalo), kurie per ją niekad nesikėlė, o nuo senovės keltų žodžio kalnams *peninus). 57 m. pr. m. e. šią perėją bandė užkariauti Cezario karvedys Servijus Galba, bet galiausiai tą pavyko padaryti Augustui. Čia pastatyta tvirtovė, o vėliau – Jupiterio šventykla. 1049 m. atidaryta Sen Bernaro perėjos užeiga, veikianti iki šiol. Jos įkūrėjas, vienuolis Bernaras de Mentonas XVII a. paskelbtas šventuoju, alpinistų, žygeivių globėju. Užeigą prižiūrintys vienuoliai taip pat užsiimdavo keliautojų gelbėjimu (tam naudodavo šunis senbernarus). 1800 m. pro šią perėją Napoleonas įsiveržė į Italiją.
Šios savaitės iniciatyva yra kalnų perėjos.
Daugiau…
|
|
