 Kilikijos Armėnijos žemės skirtingu laikmečiu Kilikijos Armėnija (arm. Կիլիկյան Հայաստան = Giligyan Hayastan), Kilikijos armėnų karalystė (Կիլիկիոյ Հայոց Թագաւորութիւն = Giligio Hayoc’ T’akavorut’yun) – armėnų valstybė, gyvavusi Mažosios Azijos pietryčiuose, Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantėje. 1080–1198 m. tituluojama kaip didžioji kunigaikštystė, 1198–1375 m. – kaip karalystė. Valstybės sostinė pradžioje buvo Tarsas (1080–1198 m.), vėliau – Sisas (1198–1375 m., šalia dabartinio Kozano).
Armėnai Kilikijos šalyje įsikūrė Armėnijos karalystės laikais, kai Tigranas Didysis užkariavo didelę dalį Mažosios Azijos ir Levanto. Vėliau Kilikija buvo užkariauta romėnų, priklausė Bizantijai. X a. ties Kilikija ėjo kovų tarp arabų ir Bizantijos frontas. Dėl arabų ir turkų seldžiukų antpuolių vis daugiau armėnų iš Bagratunių Armėnijos valstybės kėlėsi į Bizantiją, kurioje ieškojo prieglobsčio. 1071–1078 m., pasinaudodamas tuo, kad antpuoliai ir vidiniai konfliktai skaldo Bizantiją, armėnų kunigaikštis Filaretas Brachamijas pabandė sutelkti Kilikijos armėnus ir įkurti nepriklausomą kunigaikštystę. Nors jam to padaryti nepavyko, vėliau iškilęs didikas Rubenas I sukilo prieš Bizantiją ir įsteigė Kilikijos Armėnijos didžiąją kunigaikštystę. Po šio mirties, dėl sosto nuolat varžėsi dvi dinastijos – Rubenidai ir Hetumianai. Valdovas Konstantinas I parėmė I-ojo kryžiaus žygio dalyvius, užmezgė sąjungas su kryžininkų valstybėmis. Torosas I perkėlė sostinę iš Tarso į Sisą, plėtė valstybę. 1105 m. iš tiurkų seldžiukų nusiaubtos Bagratunių Armėnijos į Kilikijos armėnų valstybę buvo perkeltas Armėnų apaštališkosios bažnyčios
religinis centras.
Valdant Levonui I-ajam, Bizantijos valdovas Jonas II, kuris Kilikijos Armėniją tebelaikė Bizantijos valsale, užkariavo daugelį lygumų Kilikijos miestų, o patį kunigaikštį įkalino. Torosas II atkovojo dalį prarastų žemių, bet 1158 m. sudarė taikos sutartį su Bizantija. 1187 m. į sostą įžengęs Levonas II atsikratė vasalinės priklausomybės nuo Bizantijos, kovodamas su gretimomis musulmonų valstybėmis išplėtė valstybės teritoriją, stiprino ryšius su Vakarų Europos ir kryžininkų įkurtomis valstybėmis (Kipru, Antiochija ir kitomis), sudarė prekybos sutarčių su Venecija, Genuja ir kitais miestais. 1198 m. Levonas II titulavosi Armėnijos karaliumi. Popiežius Klemensas III už pagalbą kryžininkams jam įteikė karališkas regalijas.
XIII a. pr. Kilikijos Armėnijos sostą bandė užimti kryžininkai (Raimonas Rupenas pasiskelbė karaliumi), o 1226 m. įsitvirtino Hetumianų dinastija. Į armėnų žemes ėmė veržtis tiek mongolai, tiek seldžiukai. 1254 m. karalius Hetumas I sudarė taikos sutartį su mongolais, jų padedamas atrėmė musulmonų valstybių puolimus. XIII a. antroje pusėje Mameliukai ėmė spausti Kilikijos valdovą sudaryti sąjungą, bet Hetumas išvyko į Ilchanatą prašyti mongolų paramos. Tuo pasinaudoję, 1266 m. Mameliukai įsiveržė į Kilikiją ir Marių mūšyje įveikė armėnų didikus. Nors Hetumui I pavyko išlaikyti dalį karalystės, jis buvo priverstas Mameliukams mokėti duoklę, o 1268 m. šalį dar nusiaubė žemės drebėjimas. 1275 m. Mameliukai įsiveržė į Kilikiją ir neradę pasipriešinimo, plėšė miestus, žudė arba varė vergijon jų gyventojus (ypač nukentėjo Ajo, dab. Jumurtatlyko miestas).
Daugiau…
|
